Aktualijos Lietuvoje Portretai Verslas

Kilusi nuo Žeimelio krašto žurnalistė ir vertėja samdomo darbo dirbti nebenorėjo

Netoli Žeimelio augusi žurnalistė, vertėja, komunikacijos specialistė, VšĮ „Versli mama“ įkūrėja ir to paties pavadinimo internetinio portalo vyr. redaktorė Skaidrė Vainikauskaitė –Tomaševičienė jaunystėje savo ateities su Šiaurės Lietuva nesiejo, tačiau vertina savo ramią, ekologišką, žalią vaikystę, kuri galbūt prisidėjo prie to, kad yra jėgų užsiimti mėgstama veikla.

 Kalbamės su Skaidre Vainikauskaite –Tomaševičiene.

Kas tai yra – “Versli mama”?

– VšĮ „Versli mama” pirmiausia administruoja interneto portalą www.verslimama.lt. Pačios įstaigos tikslas yra skatinti smulkaus ir vidutinio moterų, auginančių vaikus, verslo viešinimą, įvaizdžio formavimą, teikti joms ryšių su visuomene, komunikacijos, renginių organizavimo paslaugas, ką mes ir darome.

Viena iš veiklos krypčių yra komercinių klientų aptarnavimas – būtent tų verslų, kurie paaugo ir jiems reikia komunikacijos paslaugų.

Antroji kryptis – mūsų, kaip nevyriausybinės organizacijos, pagalba valstybiniam sektoriui, įgyvendinant įvairias programas. Tai ir kompleksinių paslaugų teikimas šeimai pagal iš Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) lėšų finansuojamą programą. Skaitome paskaitas šeimos klubuose Ukmergės ir Visagino miestuose. Kreipiausi ir į pakruojiečius: galbūt mus pasikvies, jeigu rasis žmonių, norinčių sužinoti, nuo ko pradėti verslą. .

Dirbame su moterų sveikatinimu – tai dar viena mūsų kryptis. Mano pačios, kaip įkūrėjos, pozicija yra ta, kad sveikata yra brangiausias turtas. Mat, neturint sveikatos, tikėtis padaryti profesinę karjerą ar tą patį verslą išvystyti, būtų labai neprotinga. Verslui reikia stiprios sveikatos.

Kas Jus paskatino imtis būtent tokios veiklos?

– Kai pradėjau lauktis antrojo vaiko, o tai buvo beveik prieš 13 metų, supratau, kad nenoriu eiti į samdomo darbo rinką ir pardavinėti savo laiko, nes man visada atrodė, kad galiu uždirbti daugiau nei man moka pagal darbo sutartį. Be to, samdomame darbe manęs paprastai netenkina nei sprendimų priėmimo kokybė, nei sprendimų priėmimo greitis.

Esu dirbusi ir vyriausiąja leidinių redaktore, kur tekdavo derinti pozicijas ir su akcininkais, ir laviruoti tarp skaitytojų ar profesijos cecho keliamų reikalavimų. Pasirinkau kelią, kur sprendimų priėmėja esu aš pati. Jeigu ir dirbame, tai dirbame partnerystės pagrindais su kitais žmonėmis, kurie atlieka apibrėžtas jiems deleguotas funkcijas ir mes derybų būdu išsisprendžiame, kas ką turėtų padaryti ir per kokį laiką, kokios kokybės rezultatą pasiekti, tačiau tai nėra primetinėjimas iš viršaus, kad taip turėtų būti ir dabar visi taip ir darys. Man toks vertikalus superpozicionavimas niekada netiko, nors tokia maniera vis dar populiari tarp akcininkų ir verslo savininkų, kuriems daugiau nei 50 metų, nes jie įsivaizduoja, jog žino geriausiai. Aš tikrai nemanau, kad žinau geriausiai, todėl samdausi tuos, kurie žino geriau už mane.

Pats verslas gimė iš to, kad ieškojau, kuo galėčiau užsiimti ir kas man pačiai būtų įdomu, kad labai nenutoltų nuo mano turimų profesinių kompetencijų.

Aš pati esu baigusi istoriją, tačiau niekada šioje srityje nedirbau. Visą laiką dirbau žiniasklaidos srityje ir išmanau šio „lauko“ nacionaliniame lygmenyje veikimo principus. Norėjosi įgyti naujų kompetencijų, kurios man duotų daugiau naudos kaip asmenybei, kur aš galėčiau labiau realizuoti savo talentus, kurių turiu ir kurių galbūt nebuvo galimybės labiau atskleisti, dirbant kūrybinį darbą, daugiau susijusį su tekstais.

Kai pradėjome daryti tą „Verslią mamą“, atsirado ir radijo laida „Žinių radijuje“, kuri ėjo pusantrų metų, o aš buvau jos vedėja. Dabar turime pateikę paraišką vienai iš televizijų. Žiūrėsime, galbūt po Naujųjų Metų atsiras ir laida, skirta smulkaus ir vidutinio verslo skatinimui.

Be abejonės, turint keturis vaikus ir jau esant daugiau kaip 40 metų amžiaus, bandyti įsisprausti į samdomo darbo rinką, kurioje vis tik dominuoja jaunimas (bent jau Vilniuje), neturintis šeiminių įsipareigojimų ir bent jau oficialiai deklaruojantis, kad gali skirti samdomam darbui neribotą savo laiką, sunku. Man niekada nebūdavo smagu aiškintis, kodėl aš turiu išeiti, nes galbūt mano vaikui darželyje „eglutė“ arba mokykloje perklausa ar koncertas. Tiesiog mėgstu planuotis laiką, kaip man patogu. Turėti savo verslą man yra būtent ta galimybė priimti sprendimus pačiai ir susidėlioti savo dienos grafiką taip, kaip aš manau esant reikalinga, suderinti su  šeimos poreikiais.

Tai anaiptol nereiškia, kad aš dirbu mažiau. Atvirkščiai – ir laiko turiu mažiau, ir dirbu gerokai daugiau.

Jūs sakote, kad teikiate pagalbą verslui, konsultuojate. Jūsų auditorija yra būtent moterys?

– Pagrindinė auditorija yra moterys, kurios turi vaikų. Kai moteris turi vaikų, ypač iki trejų metų, dažna turi galimybę gauti išmokas iš „Sodros“. Jeigu moteris, augindama vaiką, nenori grįžti į samdomo darbo rinką ir galvoja daryti kažką savo, tam, kad galėtų būti arčiau savo vaiko ir užsidirbti kitų pajamų, jai iškyla klausimų, kokią verslo formą pasirinkti ir kaip visa tai veiks jos motinystės išmokas.

Yra tam tikrų verslo formų, kurios, auginant mažus vaikus arba jų norint turėti, mamai yra tikrai nepalankios, todėl aš jų moterims nerekomenduoju rinktis. Parodoksalu, bet apie tokius dalykus niekas nepapasakoja šeimoje (pas mus kol kas dar nėra verslo perdavimo iš kartos į kartą kultūros), mokykloje apie tai niekas nešneka, o institucijos, kurios turėtų šviesti, šviečia, tačiau tai daro labai biurokratiškai, sausai ir yra linkusios nutylėti nepatogumus ar sisteminius trūkumus, kurie gana masiškai atsispindi tokios socialinės grupės, kaip mažus vaikus auginančios moterys, gyvenimuose.

Yra buvęs toks atvejis, kai mamoms, kurios pradėjo internetu pardavinėti išaugtus, senus vaikų rūbelius, imta neišmokėti socialinių išmokų, nes buvo laikoma, kad jos gauna pajamų. Taip buvo inicijuotos įstatymo pataisos, kad iki 2500 eurų per metus asmeninio turto galima parduoti be jokių mokesčių ir tai neturi įtakos gaunamoms socialiniamės išmokoms.

Yra ir kitokių dalykų, kai, susidūrus su realių žmonių situacijomis, galima pamatyti, kur yra tos spragos, netobulumai ir, žinoma, jas galima taisyti, tariantis su sprendimų priėmėjais, turinčiais įstatymų leidžiamąją galią.

Su kokiais sunkumais Jums teko susidurti, kai dirbote samdomą darbą?

– Aš manau, kad žmogus, kuris užima vadovaujančias pareigas, neišvengiamai susiduria su sunkumais, nes tai yra susiję su sprendimų priėmimu. Reikia ir tam tikrą foną matyti, ir turėti informacijos, kuri leistų apsispręsti. Kai informacijos trūksta, sprendimą reikia priimti, vadovaujantis nuojauta arba klausantis kitų patarimų ir priimti atsakomybę.

Manau, kad bet kam, kas yra vadovaujantis asmuo, tikrai nėra lengva.

Kokiuose leidiniuose Jums teko dirbti?

– Aš savo karjerą pradėjau Lietuvos televizijoje Naujienų tarnyboje kaip laidos „Labas rytas“ redaktorė, o jau gimus pirmam vaikui, išėjau vadovauti žurnalui „Mano namai“. Iš pradžių buvau vyr. redaktorės pavaduotoja, vėliau tapau vyr. redaktore. Buvau ir dienraščio „Katalikų pasaulis“ vyriausiąja redaktore. Ilgus metus esu dirbusi vertėja naujienų agentūros „Baltic News Service“ (BNS) užsienio naujienų skyriuje ir bendradarbiavusi su Europos Sąjungos institucijomis.

Kas Jus nunešė į kitą Lietuvos pusę?

– Gyvenu Vilniuje. Neslėpsiu, kad niekada nesiejau ateities su savo gimtuoju kraštu. Niekada nemačiau perspektyvų nei Pakruojo rajone, nei Šiaurės Lietuvoje.

Paskutiniaisiais mokslo metais mano tėvai išsakė lūkstį, kad pigiau, paprasčiau ir saugiau būtų rinktis Šiaulių universitetą, esantį netoliese, tačiau mano tikslas buvo žurnalistika ir aš važiavau stoti tikslingai.

Įstoti man iš pirmo karto nepavyko, tačiau įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą ir supratau, kad Vilnius yra tas miestas, kuriame noriu tęsti savo tiek asmeninį, tiek profesinį gyvenimą.

Labiau esu vilnietė nei žeimelietė. Išvažiavau iš ten 17 metų ir dabar jau rytoj (gruodžio 7 d.) sueis 46-eri. Daugiau esu sostinės žmogus nei gimtųjų kraštų.

O retkarčiais apsilankote Pakruojo rajone?

 – Be abejonės. Tėvai gyvena gimtajame Diržių kaime. Kartas nuo karto juos aplankome. Dar viena mano sesuo gyvena Vilniuje, o trečia sesuo gyvena Jungtinėje Karalystėje. Mama dažnai mus Vilniuje lanko, kadangi yra visai mažų anūkų. Kaime mūsų lieka vis mažiau.

Mano vaikai bent po 2-3 savaites leidžia kaime. Mano galva, tai gerai – pabūti ten, kur mažiau asfalto, kitoje kultūrinėje aplinkoje, kur nėra tokių didelių greičių, kur nėra tų pačių kompiuterių, o bibliotekoje normuotas pasinaudojimo kompiuteriais laikas.

Aš vertinu ir gryną orą, ir švariau užaugintą daržovę, nuo krūmo nusiskintą uogą. Kai pati gyvenau kaime, galbūt tai atrodė labai neįdomu, labai fui, tačiau dabartiniame ekologiniame fone, vartojimo tempe aš vertinu tai, kad turėjau ramią, ekologišką, žalią vaikystę, laikau, kad tai man irgi pridėjo daug sveikatos ir jėgų.

Jeigu lankėtės Pakruojyje, galbūt pastebėjote, ar tobulėja Pakruojis?

 Kai pravažiuoji pro šalį, žinoma, matosi, kad yra pasikeitimų. Yra ir tame pačiame Žeimelyje pasikeitimų.

Pakruojyje paskutinį kartą lankiausi kartu su savo vyru Vytautu Tomaševičiumi, dailininku. Kovo mėnesį Pakruojo kultūros centre buvome atidarę grupinę parodą „Išmatuok savo skausmą promilėmis“. Ta kilnojamoji paroda buvo vieno mūsų edukacinio projekto dalis.

Teko lankytis ir Pakruojo sinagogoje. Atsiranda  tokių kultūrinės traukos vietų, kurios yra įdomios.

Be abejonės, pagrindinis iššūkis yra mažėjantis rajono gyventojų skaičius. Vietiniai žmonės nepajėgūs vartoti ir uždirbti pinigų visoms toms įstaigoms tiek, kiek jų yra Pakruojo rajone. Reikia sugalvoti, kaip pritraukti žmones į mūsų kraštus, kad jie norėtų kurtis, gyventi, mokėti mokesčius, auginti vaikus, kad jiems reikėtų tų paslaugų.

Nuotrauka Moona.lt

 Kalbėjosi reporterė – žurnalistė Rita Grigalienė.

Pasidalinkite su Facebook draugais!
Pasidalinkite šiuo straipsniu
  •  
  •  
  •  
  •