Aktualijos Kultūra Laisvalaikis Portretai

Linkuvoje augusi Emilija planuoja labdaros koncertus Pakruojo rajone bei Šiauliuose

Praeitą vasarą Linkuvos gimnaziją baigusi Emilija Pukevičiūtė ne tik spėjo padirbėti aukle Prancūzijoje, koncertuoti labdaros koncerte Čikagoje (JAV), bet ir planuoja labdaros koncertus Pakruojo rajone bei Šiauliuose. Nors mergina augo globos namuose bei globėjų šeimoje, ji sako, kad, nors ši patirtis turi savų minusų, tačiau pliusų yra daugiau.

Žurnalistė Rita Grigalienė.

Kalbamės su Emilija Pukevičiūte.

– Papasakokite, kur mokėtės, augote ir ką veikiate dabar.

– Gyvenau Linkuvoje ir baigiau Linkuvos gimnaziją. Paskutiniu metu dirbu pardavimų vadybininke Pracūzijos rinkoje. Taip gyvenimas susiklostė, kad man visą gyvenimą prancūzų kalba buvo numeris 1. Kai buvau 11 klasėje, tai yra praėjusias metais, išvažiavau vasarai į Prancūziją dirbti aukle. Tai man buvo labai didelė patirtis.

– Girdėjau apie Jūsų kūrybą. Ką galite apie tai papasakoti?

– Šiuo metu toks laikas, kai neturiu laiko kurti. Nuo pat antros klasės, nuo 8 metų, pradėjau kurti tokius paprastesnius eilėraščius. Iki pat dabar, kai ateina įkvėpimas, rašau eilėraščius. Dainas pradėjau kurti  nuo 13 metų, kai išmokau groti gitara. Gitara groti išmokau savarankiškai. Groju pianinu ir gitara, dar vargonais. Eidavau į Linkuvos bažnyčią giedoti, tada ir išmokau groti vargonais. Vaikystėje rašydavau mažas knygas, kažką panašaus į pasakas. Rašydavau prozos kūrinius – apysakas, apsakymus. Prieš išvažiuodama į Ameriką, labai daug dainuojamosios poezijos kūrinių parašiau. Mokykloje nuo pat pirmos klasės buvau labai aktyvus vaikas. Esu daug apdovanojimų gavusi – kiekvienais metais, nuo pat 11 metų, gaudavau apdovanojimą už aktyvią veiklą. Nebūdavo taip, kad sėdėčiau be darbo. Jeigu nebūdavo renginių, juos pati sugalvodavau.

O kaip Jūs susijusi su labdaros fondu „Alatėja“?

– Pradinėse klasėse mano mokytoja buvo Ligita Masilionienė. Mes labai bendradarbiaudavome su Amerikos lietuvių mokykla Čikagoje. Direktoriaus pavaduotoja ten buvo Audronė Sidaugienė, alatėjietė, labdaros fondo „Alatėja“ vadovė ir įkūrėja. Mano pradinių klasių mokytoja ir ji buvo labai geros draugės. Bendraudavome su vaikais iš tos mokyklos Čikagoje. Kai buvau 10-11 metų, mes keisdavomės su jais dovanėlėmis, siųsdavome lauktuvių ir patys to gaudavome iš jų. Buvome vienintelė klasė, kuri gaudavo dovanų iš Amerikos. Tuo metu daug kas neįsivaizduodavo, kas ta Amerika. Labai didžiuodavomės, gavę amerikietiškų žaislų, suvenyrų.

Kaip nutiko, kad išvykote koncertuoti į Ameriką?

– Taip gyvenimas susiklostė, kad paskutinius metus lankydama mokyklą, aš pragyvenau savarankiškai, nuomodama kambarį pas į pensiją išėjusią mokytoją Emiliją Stanevičienę, kuri labai gerai sutardavo su Audrone Sidaugiene. Mokytoja jai papasakojo mano istoriją, kad daug kuriu ir aktyviai bendrauju, užsiimu labdaringa ir socialine veikla. Pavyzdžiui, mokykloje rengdavau tokį renginį „Filmų naktis“, kur sukviesdavome mokinius ir iš kitų mokyklų. Tarp jų buvo ir vaikai iš Pamūšio vaikų globos namų. Įkėliau vieną savo kurtą dainą į savo „Facebook“ puslapį. Ta daina sulaukė daug peržiūrų. Per pertrauką man paskambino mokytoja ir pasakė, kad Audronė išgirdo mano dainą ir lapkričio mėnesį nori mane pakviesti padainuoti labdaros vakare. Ta daina ir pravalė takelį į Ameriką. Anksčiau niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galėčiau nuvykti į Ameriką, nes tai labai tolimas kraštas. Kad gausiu galimybę nuvykti į Ameriką ir dainuoti ten keliose bažnyčiose, niekada nebūčiau pagalvojusi. Turėjau paruošusi savo programą, kurioje buvo mano savos kūrybos eilėraščiai ir mano kurtos dainos. Pagrindiniame vakare dalyvavo virš šimto žmonių. Rinkomės Čikagos lietuvių muziejuje. Kas keisčiausia, dalyvavo beveik vien lietuviai. Koncertavau keliose bažnyčiose, pačioje lietuvių mokykloje Čikagoje, Balzeko muziejuje. Manau, iš Čikagos lietuvių galėtume pasimokyti patriotiškumo, gerų darbų, meilės Lietuvai. Mane jie labai šiltai pasitiko – šiltai plojo atsistoję, prašė pakartoti, ranką spausdavo, klausdavo, ar turiu kūrinių, įrašytų į CD diską. Pasijutau tarsi kokia žvaigždė. Čikagoje prabuvau 10 dienų, turėjau 5 koncertus – trijose bažnyčiose, mokykloje, o pagrindinis labdaros vakaras vyko Balzeko muziejuje. Tame muziejuje eksponuojama viskas, kas atspindi Lietuvos istoriją. Visą laiką gyvenau pas Audronę. Kiekvieną dieną ji mane visur vežiojo. Mes kiekvieną dieną nueidavome maždaug po 13 kilometrų. Išvaikščiojome visą Čikagą.

Ar tiesa, kad rengiate labdaros vakarą ir Pakruojyje?

– Dar visiškai nėra nuspręsta, tačiau sausio mėnesio viduryje planuojame daryti mano kūrybos vakarą Linkuvos bažnyčioje ir Pakruojo kultūros centre. Didesnis renginys bus Pakruojo kultūros centre. Kai kalbėjau su kitais žmonėmis, kurie padėtų surengti labdaringą vakarą, tai išeitų, kad labdara gerokai keblus klausimas mums, lietuviams. Palyginus su Amerika, kitomis Europos šalimis, mes esame daugiau abejingi tokiems dalykams, tačiau kodėl nepabandžius. Darbe  mes irgi užsiimame paramos vaikų globos namams, sergantiems vaikams rinkimu. Iš savo patirties žinau, kaip sunku vaikams globos namuose, kaip tiems vaikams reikia dėmesio, šilumos iš kitų žmonių. Linkuvoje būdavau laukiamas svečias Linkuvos specialiojoje mokykloje, labai daug koncertų jiems rengdavau. Kiekvienas vaikas mane kalbindavo, rodydavo savo darbus. Dirbau aukle ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje, su kiekvienu randu kalbą, norisi su kiekvienu būti draugiška. Tikiuosi, kad savo idėją įgyvendinsiu.

Gal dabar jau žinote, kam rinksite paramą?

– Jeigu rinkčiau paramą Pakruojyje, rinkčiau paramą Pamūšio vaikų globos namams. Jeigu renginys vyktų Šiauliuose, rinkčiau berniukui Justui iš Šiaulių rajono. Su tuo berniuku susipažino Audronė. Tai nuostabus vaikas, labai tikintis gyvenimu, labai pozityvus. Norisi tą jo pozityvumą, stiprybę išlaikyti ir jam padėti.

Jūs minėjote, kad gerai suprantate vaikus iš globos namų. Ar yra koks to ryšys su jūsų gyvenimo istorija?

– Ryšys su mano gyvenimo istorija yra. Kai buvau 3,5 metų mažiaus, mane paliko tikra mama. Gyvenau tada Rozalime su savo dviem broliais. Augome vaikų globos namuose. Keista, kad daug atsimenu iš to laikotarpio, kai augau su savo tikrąja šeima. Vėliau mus pasiėmė globoti viena šeima Linkuvoje. Kai grįžau iš Pranxūzijos, su ta šeima mes truputį apsipykome. Tikriausiai buvau per daug kūrybiškas ir nesuprantamas vaikas, neįsivaizduodavau savo kasdienio gyvenimo be kūrybos, gitaros, įvairių renginių. Man visada reikėjo kažkur dalyvauti. Sėdėti namuose negalėjau. Mano globėjams tai nelabai patiko. Nusprendžiau, kad paskurtinius mokyklos lankymo metus man bus geriausia gyventi atskirai. Išsinuomojau kambarį, išvažiavau į Prancūziją užsidirbti pinigų. Giedodavau ir vargonaudavau bažnyčioje. Pati kabinausi į gyvenimą. Baigusi mokyklą, išsikrausčiau gyventi į Šiaulius, išsinuomojau butą, susiradau darbą, ir kol kas savo gyvenimu nesiskundžiu.

Kaip manote, sunkus ar lengvas yra gyvenimas?

– Kaip sakoma, gyvenimas yra rožėmis klotas, bet jis yra su spygliais. Kiekvieno gyvenime pasitaiko sunkių akimirkų, bet kol Dievas manęs neapleido, esu dėkinga jam už tuos mažus talentus, kurie padeda pusę pasaulio apkeliauti, tiek pažinčių užmegzti. Esu laiminga, kad pati savo rankomis, su kai kurių žmonių pagalba pasiekiau tiek daug, kad pati iki jų priartėjau. Matyt, likimas su jais suvedė. Nesigailiu nė vieno savo žingsnio. Sprendimas, sulaukus 18 metų, išeiti iš namų ir pradėti savo gyvenimą, man tikrai padėjo.  Tapau daug savarankiškesnė. Daug anksčiau, nei klasės draugai, supratau, kas tai yra gyvenimas ir kaip reikia gyventi. Aišku, tokia patirtis turi savų minusų, tačiau pliusų yra daugiau.

 

Pasidalinkite su Facebook draugais!
Pasidalinkite šiuo straipsniu
  •  
  •  
  •  
  •