Aktualijos

Parapijai priklausančiose patalpose bus teikiamos naujos socialinės paslaugos

Pakruojo mieste yra 59 vieniši, socialinės rūpybos ar globos reikalaujantys asmenys, 3124 gyventojai patiria skurdą, tad Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo parapija vykdo projektą „Asmeninės  higienos ir priežiūros paslaugų plėtra, ir savanoriškos veiklos skatinimas bei aktyvinimas Pakruojo mieste“. Pakruojo miesto veiklos grupės projektų kordinatorė Vaida Šeižė pateikė informaciją, kad, įgyvendinant projektą, siekiama sukurti sąlygas naujos socialinės paslaugos teikimui Pakruojo mieste. Projekto tikslas – mažinti socialinį neįgalumą ir dėl jo atsirandančią socialinę atskirtį, plečiant teikiamų socialinių paslaugų spektrą ir jų prieinamumą Pakruojo mieste. Numatomos projekto veiklos:

1. Asmeninės higienos ir skalbinių priežiūros paslauga (tam reikalingas patalpų remontas ir pritaikymas dušo, skalbyklos ir džiovyklos įrengimui; reikalingos įrangos ir priemonių įsigijimo bei montavimo darbai; asmeninės higienos ir skalbinių priežiūros paslauga;);

2. Klientų pavežėjimas, skalbinių atvežimas ir išvežimas;

3. Seminarai savanoriams (reikalingas projekto vykdymo ir darbo organizavimo bazės sukūrimas);

4. Informacijos apie įvairiose organizacijose prieinamas socialines ir kitas reikalingas paslaugas sklaida socialinę atskirtį patiriantiems gyventojams ir tarpininkavimas, šias paslaugas gaunant. 

Projekto įgyvendinimo laikotarpiu ir vėlesniu metu Pakruojo mieste bus suaktyvinta ir populiaresnė savanorystė, dar aktualiau tai, jog savanoriaus vyresnio amžiaus asmenys, kurie taip pat patiria socialinę atskirtį. Šiuo metu yra įprasta matyti savanoriaujančius moksleivius ar studentus, tačiau vyresnio amžiaus savanorystės galimybės ribotos. Projektas yra skirtas Pakruojo miesto gyventojams, patiriantiems socialinį neįgalumą dėl senyvo amžiaus, negalios, vienišos tėvystės ar motinystės, skurdo, įtraukties į socialinės rizikos šeimų sąrašą, taip pat asmenims, neturintiems pastovios gyvenamosios vietos.

Asmeninės higienos ir skalbinių priežiūros paslauga bus teikiama pastate, esančiame šalia bažnyčios. Pastato adresas – Vytauto Didžiojo g. 69, Pakruojis. Įėjimas – iš Kruojos gatvės pusės. 

Su parapijos projektu dirbanti Roma Bartkevičiūtė sutiko atsakyti į redakcijos klausimus.

Su kokiomis problemomis susidūrus gimė idėja apie socialinį projektą?

– Kažkada seniai, kai į Pakruojį atvyko gyventi ir dirbti klebonas, kunigas Remigijus Čekavičius, sėdėjome ir kalbėjome apie Pakruojo krašto situaciją, su kokiais sunkumais susiduria žmonės ir kokios Pakruojo parapijos galimybės prisidėti prie tų problemų sprendimo. Galvojome, kad būtų puiku turėti tokią vietą, kur sunkumus patiriantys asmenys galėtų bent dalį savo buitinių bėdų išsispręsti ir pasirūpinti savo asmens higiena, tačiau tuo kartu mintis apie skalbyklą atrodė truputį utopinė, gal labiau priminė svajonę,  nes supratome, jog reikalinga didelė suma pinigų, kurių parapija neturėjo ir negalėjo skirti socialinei veiklai. Pagalvojome, pasvajojome ir pamiršome.

Po kurio laiko, visai atsitiktinai, bendravau su kolegomis socialiniais darbuotojais, kurie teikia paslaugas klientų namuose. Kalbėjome apie darbo ypatumus, klientų problemas.  Nuoširdžiai nustebau, kai buvo išsakyta mintis, jog yra nemažai žmonių, kurie namuose neturi galimybės skalbtis rūbus ir patalus pagal poreikį, nes brangiai kainuoja vanduo, elektra ir skalbimo priemonės. Kai kurie, gyvenantys nuosavuose namuose,  neturi įvesto vandentiekio, dėl to ne visada turi ir galimybę patys praustis ar nusimaudyti. Buvo paminėta, jog dažnai su tokiais sunkumais susiduria pensininkai, taip pat neįgalieji, kurie dėl mažų pajamų yra priversti stipriai riboti savo biudžetą. Taip pat darbuotojai minėjo, jog kai kurios šeimos ar asmenys, iš labdarą teikiančių organizacijų gaunantys nemokamai rūbų bei patalų, jų neskalbia, o nešvarius tiesiog išmeta, nes yra pigiau nueiti ir pasiimti naują labdaros davinį, negu pirkti skalbimo mašiną, skalbimo priemones ir skalbtis. 

Tada vėl kažkur iš pasąmonės klodų grįžo mintis apie seniau apkalbėtą mintį ir idėją, bet vėl teko atsigręžti į finansinę šio reikalo pusę.

Praėjus dar beveik metams po pastarojo pokalbio netikėtai sulaukėme Pakruojo miesto vietos veiklos grupės pasiūlymo teikti projekto paraišką, skirtą socialinės  atskirties mažinimui. Tada nebekilo dvejonių nei man, nei Kunigui Remigijui, supratome, jog ši mintis pernelyg dažnai sugrįžta, o dabar sugrįžo jau ir su konkrečiomis finansinėmis galimybėmis. Sutarėme, jog būtų puiku prisidėti, kuriant bent nedidelę dalelę gerbūvio mūsų krašto žmonėms. Taip ir gimė šis projektas. Negalėjome ir nenorėjome atsisakyti.

Mane pačią asmeniškai tokia žmonių situacija šokiravo. Buvo ir tebėra sunku patikėti ir įsivaizduoti, jog šiais laikais, kada beveik kiekvienas pradinukas turi išmanųjį telefoną su interneto prieiga, dar yra žmonių, gyvenančių be vandentiekio namuose ir priverstų taupyti savo švaros ir geros savijautos sąskaita.

Pakruojo miesto Vietos veiklos grupė pamini šį projektą, naudodama sąvoką “socialinis neįgalumas”. Kas tai?

Socialinis neįgalumas  yra socialiniame darbe naudojama sąvoka, kada asmuo dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių, patiriamų sunkumų negali pilnavertiškai dalyvauti socialiniame gyvenime. Konkrečiai šiuo atveju turima omenyje, jog žmonės dėl to, jog neturi tinkamų galimybių  nusiprausti, ar išsiskalbti skalbinių, tikėtina, patiria gėdą, stengiasi izoliuotis, mažiau bendrauti su aplinkiniais, išgyvena patyčias, kitas nejaukias situacijas. Socialiniu požiūriu tokie žmonės patiria tam tikrą negalią.

Minimas patalpų remontas ir pritaikymas dušo, skalbyklos ir džiovyklos įrengimui. Bus reikalinga įsigyti įrangą ir priemones, montavimo darbai. Ar esamos patalpos yra didelės ir pakankamos, kad paslaugomis galėtų pasinaudoti visi norintys ir paslaugų reikalingi gyventojai?

– Na, kol kas bet koks manipuliavimas būsimais skaičiais būtų visiškai netikslingas ir labiau primintų burtus, nei realią situaciją.  Nežinome, kiek klientų sulauksime. Žinome, jog šiai dienai yra nemažai besidominčių ir užduodančių klausimus apie būsimas paslaugas.  Kiek žmonių ateis jomis naudotis,  galėsime atsakyti tik tada, kai paslaugos bus pradėtos teikti ir prieinamos, tačiau, atsakant į klausimą apie patalpas, manau, jog jų visiškai pakaks. Manau, jog svarbiausia šiuo atveju ne patalpų dydis, o gebėjimas tinkamai organizuoti darbą ir planuoti laiką bei darbų apimtis.Bus įrengtos 3 skalbimo ir skalbinių džiovinimo vietos, taip pat vieta skirta lyginimui, bei vienas dušas, kuris taip pat pritaikytas neįgaliųjų poreikiams.

Ar jau teko bendrauti su savanoriauti norinčiais vyresnio amžiaus žmonėmis? Ar daug Pakruojyje tokių turime?

– Savanoriai – šio projekto kertinis akmuo. Žinote, jeigu neturėtume savanorių, tektų samdyti darbuotoją ir jam mokėti atlyginimą, taip pat mokesčius, susijusius su darbo santykiais. Šios išlaidos „suvalgytų“ daugiau kaip pusę projekto tikslinių pinigų, kurie šiuo metu yra skiriami būtent projekto idėjos įgyvendinti. Jeigu ne savanorių indėlis, neturėtume galimybės savo klientų aprūpinti skalbimo ir švaros priemonėmis.  Tie pinigai, kuriuos „sutaupome“, projekte turėdami savanorius, skiriami skalbimo milteliams, šampūnams ir prausikliams įsigyti, kurie vėliau bus išdalinti žmonėms, atėjusiems naudotis šiomis paslaugomis. Ar įsivaizduojate koks didžiulis šių žmonių indėlis ir prisidėjimas?

Žaviuosi šių moterų pasiryžimu ir esu be galo dėkinga Marytei Tamošaitienei, Emilijai Beinoravičienei, Aldonai Česnienei, Emilijai Židonienei, Genovaitei Valančiūnienei, Laimai Galvosienei, Jolitai Jankūnienei ir Ievai Šeškutei.  Tai yra savanorių  komanda, su kuria pradėsime darbus. Tikiuosi, jog projekto eigoje norinčių savanoriauti atsiras ir daugiau.

Reikia paminėti, jog savanoriai šiame projekte turės daug įsipareigojimų. Jie turės laukti klientų kiekvieną darbo dieną ir teikti numatytas paslaugas, prižiūrėti patalpas, viešinti projekto veiklas, atsakinėti į telefoninius skambučius, organizuoti skalbinių atvežimo ir išvežimo paslaugas. Tai be galo atsakingi ir svarbūs darbai.

Jeigu turėčiau galimybę tai visą straipsnį parašyčiau apie tai, kaip žaviuos savanorių geranoriškumu ir pagalba. Tikriausiai kol kas jos pačios dar nesuvokia, kokią didžiulę pridėtinę vertę sukuria savanoriaudamos.

Taip pat pabrėžiu, jog visada laukiame prie komandos prisijungiant naujų žmonių ir nebūtinai vyresnio amžiaus. Be galo laukiame kiekvieno norinčio ir galinčio padovanoti bent truputį savo laiko gerų darbų įgyvendinimui.

Kuo Jums pačiai artimos būtent socialinės iniciatyvos ir kodėl pasirinkote būtent tokią veiklą?

– Esu socialinė darbuotoja. Tokia mano specialybė, šį pasirinkimą padariau beveik prieš 20 metų, jokio kito darbo niekada nedirbau ir nežinau, ar norėčiau dirbti,  – tuo ir artimos šios veiklos.

Visada noriu tikėti, jog tokiu būdu prisidedu prie didesnio gėrio sukūrimo.

Parengė „Pakruojo varpo“ reporterė – žurnalistė Rita Grigalienė.

 

Pasidalinkite su Facebook draugais!
Pasidalinkite šiuo straipsniu
  •  
  •  
  •  
  •