Portretai

Zina Radevič visiems pataria sakyti „aš sau patinku“

Pakruojo lopšelio darželio „Saulutė“ ilgametė vadovė Zina Radevič šiuos metus pasitiko, būdama užtarnautame poilsyje, tačiau ilsėtis ji vis dėlto nežada.

Žurnalistė Rita Grigalienė

Emocingai atsisveikinusi su savivaldybės darbuotojais savivaldybės tarybos posėdyje, ji beveik kiekvienam paspaudė rankas ir padėkojo už pagalbą darbe. Buvusi direktorė pasakoja, kad niekada nekilo problemų, prašant kokios nors pagalbos iš rajono savivaldybės. Ko prašydavo, pagrįsdavo prašymus ir gaudavo reikalingą finansavimą. Kodėl ne visiems tarybos nariams paspaudė ranką? „Aš jų nesutikau darželyje, neturėjome reikalų“, – sako Z. Radevič. Pozityvus požiūris į save ir kitus – bene svarbiausia buvusios vadovės savybė.

Z.Radevič pasakoja, kad vadovaudama ji pedagogus išmokė nebijoti nei savęs, nei kitų – nei tikrintojų, nei valdžios, nei pripažinti savo trūkumų. „Aš sau patinku“, – šūkis, užrašytas ir ant darželio sienos bei darželio interneto svetainėje. Patikti sau – to mokė ir vaikus, ir darbuotojus. Per visus vadovavimo metus buvusi direktorė neparašė nei vienos pastabos ar papeikimo.

Nors vaikų lopšelyje – darželyje pradirbo 37 metus ir 21 dieną, Zina Radevič sako, kad su ramybe šį darbą paleido. Ji pasitiki savo įpėdine – pavaduotoja ugdymui Alina Palioniene ir tiki, kad ši tęs jos idėjų įgyvendinimą. Zina Radevič džiaugiasi, kad dirbo mylimą darbą.

Jau žinodama, kad paliks darželį, švenčiant paskutines Kalėdas, Zina Radevič kiekveno ugdomo vaiko šeimai padovanojo savo rašytą atviruką. Taip pat ji nunešė savo buvusiems vadams prašymus dėl lauko aikštelės įrangos bei dėl virtuvės kapitalinio remonto bei įrangos.

Buvusi vadovė daugiausia kalbėjo apie savo vadovavimo metus. Kaip ji pasakoja, Sovietų sąjungoje buvo lengva dirbti, kai visoje Lietuvoje buvo vienodi reikalavimai, programos. Atėjus Nepriklausomybei, susidūrė su tuo, kas yra laisvė. Tada ėmė kurti būtent savo darželį, kokio norėtųsi. Kilo mintis pavažinėti po Lietuvą ir pasisemti idėjų. Užsukusi į Klaipėdą, pamatė išskirtinį darželį ir nusprendė pasinaudoti idėja. Taip buvo įkurti 6 veiklos kambarėliai. Nors tuo metu ji buvo opozicinių politinių pažiūrų, buvusi merė Marija Šerienė visokeriopai ją palaikė, patvirtino etatų sąrašą. Mat etatų tokiam ugdymo modeliui reikėjo daugiau. Vėliau Klaipėdoje darželis, iš kurio semtasi patirties, turėjo atsisakyti šios programos. Pakruojyje ši programa liko.

Esamas ugdymo modelis yra orientuotas į vaiką. Tikslas buvo padaryti, kad vaikai patys norėtų ieškoti, atrasti. Norėta vaikus sudominti ne per pasakojimus, o per žaidimus, veiklą. Tam buvo sukurta tinkama aplinka. Vaikai patys pasirenka, kokia veikla nori užsiimti ir, laisvai vaikščiodami po darželį, pasirenka jiems tinkamus veiklos kambarėlius: Sporto, Pasakų, Muzikos, Kodėlčiukų ir Gamtos.

Patirties buvusi direktorė sėmėsi važinėdama po Lietuvą ir ne tik. Dešimt metų buvo važiuojama į tarptautines parodas Vokietijoje. Dalį kelionių išlaidų ji sumokėdavo pati, dalį kompensuodavo rėmėjai. Vokietijoje ji užsakė žaislų. Kelionėse užsimezgė pažintys ir draugystės.

„Saulutės“ darželyje lankėsi svečiai iš kitų Lietuvos darželių, užsienio. Užsieniečiams patikdavo požiūris į vaiką – tai, kad vaikai darželyje gali laisvai vaikščioti. Nors darželinukai ir laisvi, bet jiems galioja taisyklės, kad koridoriumi bėgioti negalima, kaip ir čiuožti laiptais.

Iš įsimintinesnių renginių – septyniolikos vaikų darželių „Saulutė“ sambūris, vasaros stovykla „Saulutė“, pirmųjų iš ugdymo įstaigų rajone surengta „Diena be automobilio“, vaikų kelionė traukiniu, išleistuvės Tervetėj (Latvija). Nauja idėja – „Laimės valandos“ tėvams, kai jie vaikus darželyje galėjo palikti ilgiau, iki 21 valandos.

Darbuose Zinai Radevič padėjo ne tik darnus kolektyvas, bet ir dukros, dabar dirbančios dizaino srityje. Jos padėjo darželį puošti, gamino dekoruotus „Saulutės“ darželio „firminius“ lapelius, kuriuose norintys galėjo palikti atsiliepimus apie darželį.

Buvusi direktorė sako, kad sudėtinga į darželį pritraukti jaunus darbuotojus, nes atlyginimai nedideli, o darbas sunkus, atsakomybė didžiulė. Tad darželio jaunimui galėtų priskirti tik du darbuotojus – Marių ir Neringą.

Šiuo metu Zina Radevič yra suplanavusi kelionę į miestą netoli Liverpulio Anglijoje. Ten ją yra pakvietę draugai. Ji norėtų nelikti be veiklos, ten prižiūrėtų vaikus, nors draugai ir pataria ilsėtis. Užsienyje žada pabūti kurį laiką, o po to galvos, ką norėtų veikti – ar ieškoti naujo darbo su vaikais, ar namuose skaityti knygas, o gal dar mokytis Trečiojo amžiaus universitete. Yra mintis ir toliau laiką leisti Karklėje prie jūros. Labiausiai jai būtų gaila, jei būtų nuspręsta, kad esamo ugdymo modelio nebereikia. Visiems buvusiems bendradarbiams, darželyje sutiktiems žmonėms Zina Radevič sako: „aš jus myliu ir visų pasiilgsiu!“

Nuotrauka iš Z. Radevič asmeninio albumo.

Pasidalinkite su Facebook draugais!
Pasidalinkite šiuo straipsniu
  •  
  •  
  •  
  •  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *